Pradžia Specialistai pataria Į pagalbą ateina logopedas
Į pagalbą ateina logopedas

„Suvalkietis“, 1998 m. sausio 20d.

 

Į pagalbą ateina logopedas


Bendravimas – įgimtas žmogaus poreikis. Tik bendraudamas su aplinkiniais, vaikas lavina visas svarbiausias savo psichines funkcijas, taip pat ir kalbą.

Gugavimas, leliavimas – tai pirmieji kūdikio ištarti garsai, kurie vėliau liejasi į žodžius, žodžiai – į sakinius, ošie – į pasakojimą.

Palankiausias laikotarpis kalbai vystytis – pirmieji penkeri vaiko gyvenimo metai. Tad kaip tik pagrindinis kalbos ugdymo būdas ir yra kasdieninis bendravimas su vaiku įvairioje veikloje, remiantis žaismės principu, kuris pasiekė mus iš liaudies pedagogikos. Tai mįslės, juokavimai, žaidimai, kurie natūraliai sieja judesį ir kalbą. Svarbu, kad vaikas nuolat girdėtų gražią ir taisyklingą kalbą, būtų skatinamas pats reikšti savo mintis, patirtus įspūdžius.

Dauguma vaikų į mokyklą ateina turėdami pakankamai išplėtotą kalbą: aiškiai taria garsus, platus jų žodynas, sudarinėja gramatiškai taisyklingus sakinius, rišliai pasakoja. Tačiau dalis vaikų turi vienokių ar kitokių kalbos ir kitų komunikacijos sutrikimų, kurie gali būti mokymosi sunkumų ar neigiamos asmenybės formavimosi priežastimi.

Nedideli kalbos sutrikimai vaiko mokymuisi žymios įtakos neturi. Kai kalbos ir kiti komunikacijos sutrikimai dideli, mokytojui atsiras daugybė sunkumų. Jis nesupras vaiko kalbos, nežinos kaip jam padėti, kaip jį mokyti. Jis turės pasirinkti specifinius bendravimo su vaiku būdus – simboliais ir gestais, susitaikyti su mintimi, kad jo mokinys bendraus tik raštu, kai išmoks rašyti, turės tartis su  logopedu ar specialiuoju pedagogu, kaip dirbti su mokiniu per pamokas ir pan.

Liūdna, bet pirmokų su kalbos sutrikimais yra nemažai. Problemų neatsiranda, jeigu kalbos sutrikimas ištaisomas anksčiau, negu jis pradeda trukdyti mokytis.

Bėda, kad tėvai dažnai neskiria fiziologinio šveplumo nuo patologinio ar kalbos ir kitų komunikacijos sutrikimų. Mažo vaiko šveplumas tėvams mielas, dažnai net patys jie su vaiku kalba švepluodami. Aišku, tai tik garsų netarimas, ne kalbos neišsivystymas, bet netaisomas jis labai įsitvirtina ir ištaisyti sunku.

Gaila, kai tėvai į vaiko kalbos sutrikimus nekreipia dėmesio, nepaiso logopedo patarimų arba apleidžia vos pradėjus lankyti pratybas.

Praktika rodo dėsningą tendenciją – pavėluotą tėvų rūpinimąsi dėl vienokių ar kitokiųkalbos ir kalbėjimo negalių. Tėvai tiki, kad vaikas “išaugs“. Jiems dažnai neužtenka kantrybės rūpintis mažylio kalba. Jeigu kalbos sutrikimai greitai nyksta, tėvai pasidžiaugia ir mano, kad toliau savaime viskas susitvarkys. Dauguma tėvų įsitikinę, kad pašalinus  kalbos sutrikimus pasibaigia visos problemos. Jie netgi nori, kad pradinių klasių mokytojai nežinotų, jog vaikas turėjo kalbos sutrikimų. Vaikai, nors jų kalba ir ištaisyta, daro daug specifinių klaidų skaitydami ir rašydami. Dažnai tenka įtikinėti tėvus, kad vaikai turi lankytis pas mokyklos logopedą ir tęsti kalbos ugdymo pratybas.

Šį straipsnį noriu baigti žodžiais: „Motina pirmoji ir kartu svarbiausioji gimtosios kalbos mokytoja. Motinos išugdyti gimtojo žodžio įgūdžiai yra pagrindas tolesniam vaiko mokymuisi mokykloje“. Tačiau ne visada motinoms pasiseka tai padaryti, o tada į pagalbą ateina logopedas.

 

 

Parengė Vida Kvaraciejienė, edukologijos magistrė, logopedė metodininkė

 

Kalendorius

rugpjūčio 2019
PATKPŠS
1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031

Apklausa

Kaip vertinate specialiųjų poreikių mokinių integraciją bendrojo lavinimo mokykloje?