Pradžia Specialistai pataria Padėkime mikčiojančiam vaikui
Padėkime mikčiojančiam vaikui

PADĖKIME MIKČIOJANČIAM VAIKUI

Mikčiojimas - kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kurio pagrindinis požymis yra kalbos organų traukuliai, atsirandantys išsakant mintis. Dažniausiai mikčioti pradeda 2 - 4 metų vaikai, kai intensyviausiai vystosi jų kalba. Apie 80% vaikų šis sutrikimas yra laikinas, tačiau kartais jis išlieka visą gyvenimą. Lietuvoje mikčioja 3 - 4 % žmonių. Skirtingas požiūris į mikčiojimą sukeliančias priežastis lėmė daugelio įvairių mikčiojimo įveikimo būdų atsiradimą, todėl logopedai ir kiti specialistai dažnai patiria sunkumų mėgindami pasirinkti veiksmingus individualius mikčiojančiojo poreikius ir sutrikimo pobūdį atitinkančius darbo metodus. Dažniausiai tikslios mikčiojimo priežastys lieka neaiškios. Psichologė V. Čioraitienė teigia, kad esame linkę ieškoti išorinių priežasčių, kad pateisintume mikčiojimą, nes taip yra lengviau. Dažnai sako: „vaiką užpuolė didelis šuo, ir jis dėl to pradėjo mikčioti“, arba – „skridau lėktuvu, lipau į jį, prasidėjo panikos ataka“, tarsi tas lėktuvas išprovokavo. Bet ne tai išprovokavo, tiesiog viduje kažkas vyko. Jei mikčioti pradedama po konkretaus įvykio, vadinasi, prielaidos mikčiojimui buvo ir anksčiau, tiesiog jos liko nepastebėtos. Išgąstis gali tapti paleidžiamuoju mechanizmu, bet retai būna tikrąja mikčiojimo priežastimi. Vadinasi, vaikas turėjo silpną vietą, ir ji išryškėjo. Mikčiojimas susijęs ir su jautresne nervų sistema. Vienas išsigandęs gali sapnuoti košmarus, kitas – šlapintis į lovą, trečias – mikčioti. Po patirto įvykio vaikų reakcijos skirtingos. Deja, šios silpnosios vietos dažnai įgimtos, tad sunkiai gydomos.Mikčiojimas daro įtaką daugeliui gyvenimo sričių, skirtingai veikia kiekvieno mikčiojančiojo bendravimą, tarpasmeninius santykius ir savęs vertinimą. Siekiant efektyvios pagalbos svarbus aktyvus paties mikčiojančiojo ir specialistų bendradarbiavimas. Laiku suteikta pagalba mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai neretai padeda sėkmingai įveikti kalbos nesklandumus. Mikčiojantis moksleivis skiriasi nuo neseniai pradėjusių mikčioti vaikų, nes aiškiai suvokia save kaip mikčiojantį. Dažniausiai vietoje skiemenų ar garsų kartojimo jų kalboje atsiranda stipri įtampa, lydima baimės, kalbos vengimo ir nepasitikėjimo savo jėgomis. Noras nuslėpti mikčiojimą pasireiškia „sunkių“ žodžių keitimu kitais, pastebimi lydimieji judesiai ir specifinių kalbinių situacijų, kai mikčiojimas sustiprėja, vengimas. Susiformuoja uždaras ratas, kai kalbos užsikirtimai skatina neigiamas emocines reakcijas, kurios dar labiau sustiprina mikčiojimą. Ikimokykliniame amžiuje pastebima apie 50–70 proc. savaiminio mikčiojimo įveikimo atvejų (Onslow, 2004; Shapiro, 1999). Zebrowski (1993) pažymi, kad mikčiojančio vaiko tėvams būdingi gėdos, kaltės, bejėgiškumo, pykčio jausmai, kurie neretai tampa vaiko įsitikinimais. Svarbu išsiaiškinti, kaip tėvai reaguoja į vaiko užsikirtimus ir kokiais būdais stengiasi jam padėti. Shapiro (1999) nurodo, kad, konsultuojant mikčiojančio vaiko tėvus, svarbu išsiaiškinti tris svarbiausius momentus: ką tėvai galvoja, žino apie sutrikimą, kokius jausmus (emocines reakcijas) sukelia vaiko mikčiojimas; kaip jie vertina save kaip tėvus, kaip tėvai elgiasi, bendraudami su mikčiojančiu vaiku. Autoriai pažymi, kad šeimos konsultavimas bei logopedinė pagalba yra reikalinga, nes dar nėra galimybių tiksliai įvertinti, kuris vaikas „išaugs“ mikčiojimą be specialistų pagalbos.

TĖVŲ PAGALBA MIKČIOJANČIAM VAIKUI

  • Konsultuokitės su logopedu, kaip reikėtų elgtis su mikčiojančiu vaiku.
  • Stenkitės šalinti priežastis, trukdančias vaikui sklandžiai kalbėti.
  • Namuose sukurkite ramią aplinką, laikykitės dienos rėžimo.
  • Venkite pernelyg jaudinančių televizijos laidų.
  • Leiskite vaikui pačiam kalbėti, neužbaikite jo žodžių ir minčių, padrąsinkite jį.
  • Kalbėdami su vaiku būkite dėmesingi, žiūrėkite jam į akis.
  • Kalbėkite neskubėdami, vartodami žodžius, kurie nuskambėjo vaiko kalboje.
  • Jeigu vaikas kalba tuo metu, kai jūs dirbate darbą, reikalaujantį susikaupimo (vairuojate automobilį, pjaustote daržoves ar pan.), parodykite, kad negalite į jį žiūrėti, bet atidžiai klausote.
  • Kai vaikas klausinėja apie mikčiojimą, ramiai ir geranoriškai atsakykite, kad pastebėjote jo kalbos nesklandumus ir padėsite juos įveikti.
  • Neverskite vaiko garsiai skaityti, dainuoti, deklamuoti eilėraščių, jei jis to nenori.
  • Jei vaikas lanko darželį, informuokite auklėtoją apie sutrikimą, papasakokite kaip su vaiku reikėtų elgtis ir bendrauti.
  • Stenkitės kuo dažniau parodyti vaikui, kad jį mylite, vertinate ir kad jums malonu su juo bendrauti.

 

PEDAGOGŲ PAGALBA MIKČIOJANČIAM VAIKUI

  • Konsultuokitės su  logopedu, kaip reikėtų elgtis su mikčiojančiu vaiku.
  • Bendraukite su mikčiojančio vaiko tėveliais, sužinokite, dėl ko jie nerimauja ir ko tikisi.
  • Jeigu vaikas nenori dalyvauti vaidinimuose, deklamuoti eilėraščių, atsižvelkite į jo norą.
  • Jeigu vaikas nesibaimina kalbėti, neišskirkite jo iš visų tik todėl, kad jo kalba ne tokia sklandi.
  • Stebėkite, kada vaikas kalba sklandžiai, o kada - užsikerta. Šie pastebėjimai yra vertingi atskleidžiant ir šalinant sutrikimo priežastis.
  • Kalbėkite su vaiku neskubėdami. Jam baigus kalbėti, palaukite keletą sekundžių ir tik tada pradėkite kalbėti patys. Jūsų lėta, rami, sklandi kalba bus daug veiksmingesnė už patarimus: "įkvėpk", "neskubėk", "nesijaudink", "pabandyk dar kartą lėtai" ir pan.
  • Skatinkite vaiką kalbėti, netgi, jei jis užsikerta. Parodykite, kad jūs vertinate tai, ką jis sako, o ne kaip sako.
  • Drąsinkite bendrauti su kitais vaikais.
  • Aiškinkite kitiems vaikams, kaip bendrauti su mikčiojančiu draugu, kad jis nesijaustų atstumtas.

Parengė tarnybos logopedė metodininkė Dalė Žemaitienė

 

Kalendorius

rugpjūčio 2019
PATKPŠS
1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031

Apklausa

Kaip vertinate specialiųjų poreikių mokinių integraciją bendrojo lavinimo mokykloje?