Pradžia Specialistai pataria Seksualinės prievartos prieš vaikus atpažinimas
Seksualinės prievartos prieš vaikus atpažinimas

SEKSUALINĖS PRIEVARTOS PRIEŠ VAIKUS ATPAŽINIMAS

Metodinės rekomendacijos pedagogams

 

Pastaruoju metu vis aktualesne problema tampa vaikų seksualinis išnaudojimas. Siekiant užkirsti kelią tokiems nusikaltimams, nepakanka vien profesionalios specialistų pagalbos. Vis svarbesnis tampa pedagogų bendradarbiavimas padedant nustatyti vaikų seksualinės prievartos požymius, tačiau tam reikalingas tam tikras supratimas ir specialios žinios.

Seksualinė prievarta – tai prievartos rūšis, kai vaikas verčiamas tenkinti suaugusio žmogaus seksualinius poreikius. Suaugęs pasinaudoja vaiko meile, priklausomybe ir pasitikėjimu. Taip jis įgyvendina savo galios, valdžios poreikį, norą, kad jam būtų paklūstama. Tai kelia grėsmę vaiko gyvenimo ir vystymosi pagrindams, žaloja jo sielą. Seksualinė prievarta gali pasireikšti net ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai verčiami žiūrėti  gašlius vaizdus ir klausytis tokio pobūdžio kalbų, bučiuotis, rodytis nuogi, leisti save liesti, stebėti nuogą privartautoją ir jį liesti, žiūrėti pornografinius žurnalus, nuotraukas, filmus ar pan., fotografuotis pornografinėms nuotraukoms, patenkinti suaugusįjį, santykiuajant su juo oraliniu, vaginaliniu ar analiniu būdu.

 

MITAI

REALYBĖ

Vaikai meluoja, kad jie patyrė seksualinę prievartą.

Vaikai retai meluoja, kad jie buvo seksualiai išnaudojami, nors, norėdami apsaugoti prievartautoją, jie gali stengtis sumenkinti patirtos prievartos kilmę ir laipsnį. Pasakodami apie prieš juos panaudotą prievartą, vaikai rizikuoja būti nubausti prievartautojo ir sutrikdyti savo įprastą savo gyvenimą. Jei vaikas ryžtasi išsipasakoti, paprastai sako tiesą.

Vaikai patys išprovokuoja seksualinius suaugusiojo santykius su jais.

Vaikai, kaip ir visos gyvos būtybės, turi seksualinius jausmus. Tačiau jie neturi žinių bei patirties, kad išreikštų seksualinį aktyvumą ne savo bendraamžių grupėje. Būtent suaugusiųjų pareiga yra apibrėžti seksualinio elgesio ribas, išmokyti vaiką tinkamai rodyti savo meilę ir prieraišumą. Suaugusieji, turėdami pakankamai žinių bei patirties šioje srityje, suvokia, jog seksualiniai veiksmai su vaiku – tai vaiko išnaudojimas ir žalojimas (ir fiziškai, ir emociškai). Todėl atsakomybė už seksualinius veiksmus su  vaiku tenka tik suaugusiajam.

Seksualinę prievartą prieš vaikus dažniausiai naudoja vaikui nepažįstami žmonės.

Dažniausiai (75-90% atvejų) sekaualinę prievartą prieš vaikus panaudoja gerai vaikui pažįstami ir jo pasitikėjimą užsitarnavę žmonės. Daugiau kaip 50% išaiškintų prievartos atvejų vaiką seksualiai išnaudojo tėvas, patėvis, kitas šeimos narys ar artimas giminaitis.

Seksualinė prievarta prieš vaiką – vienkartinis aktas.

Dažniausiai seksualinė prievarta prieš vaikus yra ilgai trunkantis procesas, kuriame pasinaudojama artimais vaiko ir suaugusiojo santykiais. Paprastai į tiesioginius seksualinius veiksmus vaikas įtraukiamas po ilgų seksualinių vilionių.

Seksualinę prievartą patiria tik paaugliai.

Seksualinę prievartą gali patirti net kūdikiai, o ikimokyklinio amžiaus vaikai laikomi didelės rizikos grupe. Dažniausiai seksualiai išnaudojami yra 8-11 metų vaikai (D. Finkelhor, 1984).

Vaiką traumuoja tik lytinis aktas.

Vaiką traumuoja bet kokio pobūdžio seksualinė prievarta. Visų pirma tai susiję su emocine sfera: vaikas, patyręs prievartą, išgyvena gilios izoliacijos, gėdos, nerimo ir menkavertiškumo jausmus. Jei jis negauna efektyvios pagalbos, šie simptomai išlieka ir užaugus.

Seksualinę prievartą patiria tik mergaitės.

Statistika rodo, kad mergaitės dažniau nei berniukai patiria seksualinę prievartą, bet ir berniukai tampa prievartos aukomis. Jų prievartautojai dažniausiai nėra šeimos nariai.

Vaikai patys sutinka seksualiai santykiauti.

Kai kada vaikai gali sutikti atlikti seksualinius veiksmus, tačiau tai įvyksta dėl to, kad jie neturi galimybių, patirties ir žinių pasipriešinti arba bijo savo atsisakymo pasekmių. Tokie vaikai dažniau nei kiti įtraukiami į seksualinius veiksmus.

Vaikai patiria malonumą iš prieš juos vykdomos seksualinės prievartos; antraip jie papasakotų apie prievartą arba rastų būdų kaip jos išvengti

Iš pradžių vaikams gali patikti jiems rodomas suaugusiojo dėmesys ir prieraišumas. Paprastai vaikai viliojami palaipsniui, naudojant įvairius įkalbinėjimus ir psichologinio spaudimo būdus. Vaikai gali nepajusti ribos, kada suaugusiojo malonūs prisilietimai tampa nemaloniais. Vaikai verčiami viską laikyti paslaptyje. Jiems gali būti grasinama, apeliuojama į jų kaltės, gėdos, baimės jausmus. Jei prievarta trunka ilgą laiką, vaikai gali bandyti ją nutraukti, tačiau dažniausiai jie bijo, kad niekas jais nepatikės ar nubaus už tai, kad pasipasakojo. Bet kuriuo atveju negalima kaltinti vaikų už patirtą seksualinę prievartą.

 

Seksualinės prievartos požymiai. Elgesio požymiai, pasireiškiantys įvairiomis kombinacijomis, kiekvienam vaikui individualiai:

 

- Neįprastos (neatitinkančios vaiko amžiaus) žinios apie seksą.

- Besitęsiantys ir nebūdingi tam tikram amžiui bei išsivystymo lygiui seksualiniai žaidimai.

- Seksualizuotos prieraišumo ir elgesio išraiškos (dėmesį patinkančiam suaugusiajam vaikas rodo glostydamas, liesdamas intymias kūno vietas ir pan.).

- Ypač intensyvi savo genitalijų stimuliacija (kai neįmanoma vaiko atitraukti).

- Lytinio akto su broliais (seserimis) imitacija ar seksualinis dėmesys gyvūnams.

- Seksualizuoti bučiniai tėvams ar draugams.

- Amžiaus neatitinkantis domėjimasis seksualiniais dalykais.

- Kompulsyvus (t.y. griebimas už krūtinės ar genitalijų, kompulsyvus nusirenginėjimas) ar agresyvus seksualinis elgesys

- Leistinų fizinio kontakto ribų supainiojimas, neskyrimas.

- Netikėti jausmų, susijusių su konkrečiu žmogumi ar vieta, pokyčiai (pvz.: „Aš nekenčiu dėdės Jono.“).

- Staigus išsiblaškymas, nesugebėjimas sukaupti dėmesio, ypač prisiminus išgyventą situaciją.

 

Jei šie požymiai būdingi ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, tai yra didelė tikimybė, kad jie patyrė seksualinę prievartą.

- Dažna nemiga ar stiprus išgąstis

- Atsiradusi baimė konkrečiam žmogui; baimė grįžti namo, eiti į prailgintos dienos grupę arba atvirkščiai – likti vienam, realių ar įsivaizduojamų žmonių ar objektų (pabaisos, kaukės, uniformos) baimė, trunkanti gerokai ilgiau nei įprasta.

- Vaiko tvirtinimas, kad tarp jo ir vyresnio žmogaus yra neįprasti, slapti, ypatingi santykiai, ypač, jei jie lydimi įkalbinėjimų, viliojimų, dovanų.

- Košmarai, naktinės baimės ar kiti miego sutrikimai.

- Savidestrukcija, tokia kaip piktnaudžiavimas alkoholiu ar toksinėmis medžiagomis, narkotikais, prostitucija, savęs žalojimas, grasinimai ar bandymai nusižudyti,. Polinkis į visokius nelaimingus atsitikimus, bėgimas iš namų.

- Ryškūs elgesio pokyčiai (protestuojantis, ypač agresyvus elgesys arba perdėtai nuolankus, pataikūniškas elgesys).

- Bendras nepasitikėjimas suaugusiais, tualeto įgūdžių problemos.

- Galimi mokslumo sutrikimai, kurie tam tikrą laiką gali nepasireikšti.

- Regresas iki infantilaus elgesio (šlapimo nelaikymas, piršto čiulpimas, stiprus ir nenutrūkstamas verkimas, nesusijęs su kokiais nors įvykiais, dirglumo protrūkiai), arba atvirkščiai – tariamai brandus elgesys.

- Depresija, nerimas, užsidarymas savyje, fobijos.

- Blogi santykiai su bendraamžiais, savęs neįvertinimas, prasta savitvarka.

  • Svarbus seksualinės prievartos indikatorius yra vaiko bandymas pasisakyti apie ją žodžiais arba piešiniais, pasakojimais ar nuorodomis į atitinkamus žurnalus, nuotraukas.
  • Vaiko prisipažinimas apie prievartą gali būti tiesioginis (pvz. mamai, mokytojui), netiesioginis (draugams, tikintis, kad jie kam nors papasakos) arba užmaskuotas („Aš pažįstu vieną žmogų, kuris...“).
  • Vaikas gali pradėti elgtis viliojamai, tapti lipšnus bet kuriam suaugusiajam. Viliojantį vaiko elgesį ir (ar) seksualinį „neišrankamą“ reiktų vertinti kaip patirtos seksualinės prievartos pasekmę, o ne kaip priežastį.

Patarimai mokytojui, kaip elgtis, jei vaikas praneša apie patirtą prievartą:

 

- Pasistenkite išlikti ramūs išklausykite vaiką rimtai

- Pasitikėkite juo

- Parodykite, kad jį suprantate

- Nuraminkite jį ir palaikykite tokiais žodžiais:

  • Aš tikiu tavimi;
  • Man gaila, kad tau taip atsitiko;
  • Gerai, kad tu man pasakei apie tai;
  • Tu nekalta (-as) dėl to, kas įvyko;
  • Tu ne vienas, kuriam taip nutiko, taip atsitinka ir kitiems vaikams;
  • Aš padarysiu viską, kad tau negrėstų pavojus;
  • Man reikia kai kam (Vaikų teisių apsaugos tarnybai, policijai) pranešti apie tai, kas tau nutiko. Jie norės tau užduoti keletą klausimų. Jie padės padaryti taip, kad tu jaustumeisi saugus. (Atminkite: jūs turite vaikui parodyti, kad suprantate, ką jis jaučia dėl patirtos prievartos, bet jūs negalite palikti vaikui pasirinkimo išlaikyti prievartos faktą paslaptyje.) Pasakykite vaikui: „Būna tokių paslapčių, kurių negalima saugoti, jei su tavim kas nors blogai pasielgė“.

- Nemanykite, kad vaikas būtinai nekenčia savo skriaudėjo ar pyksta ant jo (jis gali būti šeimos narys, tėvas ar globėjas).

- Kantriai atsakinėkite į vaiko klausimus ir stenkitės išsklaidyti jo nerimą.

- Kontroliuokite save, kad nežadėtumėte vaikui to, ko negalėsite išpildyti (pvz. „Tavo mama nenusimins“ arba „Su tuo, kas su tavimi taip pasielgė, nieko nenutiks“).

- Pasikalbėkite su kolega ar kitu žmogumi, kuriuo jūs pasitikite, apie savo jausmus. Tokie atvejai visuomet turi didelį krūvį. Jums taipogi reikalinga parama.

- Sužinokite, ar galėsite gauti informacijos apie tyrimo eigą, kokių priemonių imtasi ir pan., ir jei galėsite, tai kaip.

- Palaikykite ryšį su vaiku, kuriam reikalinga nuolatinė parama (pvz., pasakykite jam: „Jei norėsi pasikalbėti, gali bet kada pas mane ateiti (man paskambinti)“.)

- Gerbkite vaiko teisę į slaptumą, neišduokite jo kitiems mokyklos darbuotojams ir mokiniams.

Jei vaikas apie patirtą seksualinę prievartą kalba klasėje:

  • Parodykite jam, kad jūs išgirdote, ką vaikas sako (pvz.: „Tai, ką tu sakai yra labai svarbu. Gal pakalbėkime su tavimi apie tai vėliau?“), ir pasistenkite pakeisti temą, kadangi nedera kalbėti apie prievartą girdint visai klasei.
  • Pasistenkite kuo greičiau pasikalbėti su vaiku individualiai (pvz., artimiausios pertraukos metu, po pamokų).

Parama vaikui klasėje. Svarbiausia:

Apsaugoti vaiką nuo prievartos pasikartojimo;

Apsaugoti vaiką nuo gėdos;

Normalizuoti aplinką.

 

Parengė tarnybos psichologė Jolita Adomaitytė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kalendorius

gruodžio 2019
PATKPŠS
1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031

Apklausa

Kaip vertinate specialiųjų poreikių mokinių integraciją bendrojo lavinimo mokykloje?